Koks geras yra laikas, kai veriantis debesų properšoms iš jų iššoka visi linkėjimai gyventi žaidžiant ar užsimirštant ir prisiminti, kas jau prieš tūkstančius metų nuslinko amžiams į praeitį.
Koks meilumas visa tai pakartoti – nenuspėjamais pavidalais ištraukti iš ūkanų rūko ir įgalinti veikti.
Kaip tikra yra (susivokus savoje laikinybėje) nubraukti prisirišimo ženklus ir pasijusti laisvam – šio pasaulio mikroskopine dalele ar niekam nematomu atvaizdu to, kas tikra ir nepakeičiama.
Čia ir dabar savuoju variantu veržtis į gelmę, apkabinti seklumą ir niekam nepakartojama šypsena dėkoti lemčiai už nuogirdas apie tyrą ir tikrą ESU.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-04-23 23:38:18
Kiekvienoje atskiroje eilutėje kaip sutelktai ir iškalbingai nušvinta vis kita būsena, o čia pat ir (at)pažinimas savojo, tikrojo AŠ, o visuma — kaip nueitas išminties kelias, išgryninta buvimo prasmė susitelkti į čia ir dabar … veržtis į gelmę, apkabinti seklumą ir niekam nepakartojama šypsena dėkoti lemčiai už nuogirdas apie tyrą ir tikrą ESU — suskamba kaip gražiausia gyvenimo poezija, kaip siekiamybė…
Žavingas įrašas.