Koks geras yra laikas, kai veriantis debesų properšoms iš jų iššoka visi linkėjimai gyventi žaidžiant ar užsimirštant ir prisiminti, kas jau prieš tūkstančius metų nuslinko amžiams į praeitį.

Koks meilumas visa tai pakartoti – nenuspėjamais pavidalais ištraukti iš ūkanų rūko ir įgalinti veikti.

Kaip tikra yra (susivokus savoje laikinybėje) nubraukti prisirišimo ženklus ir pasijusti laisvam – šio pasaulio mikroskopine dalele ar niekam nematomu atvaizdu to, kas tikra ir nepakeičiama.

Čia ir dabar savuoju variantu veržtis į gelmę, apkabinti seklumą ir niekam nepakartojama šypsena dėkoti lemčiai už nuogirdas apie tyrą ir tikrą ESU.