Šiandien didžiulės, kaip
vandenynas.
Kažkoks beribis, ramus, vos vos
banguojantis.
Jos taikios.

Vakar buvo du akivarai. 
Klastingi, juodi, bedugniai.
Taip bijojau įklimpti, nugrimzti.
Nebebūti.

Nusisukau – jos sekė mano žvilgsnį.
Įdėmiai.
Pavirto dviem upėm.
Upės gilios ir ramios kaip
Nemunai.
Geriau nežiūrėt –
visas kaltes nuo gimimo lig vakar jos
plukdė.

Kai virsta dviem blizgančiom ašarom 
palikto šuns akyse,
skaidriom,
kaip ta viltis nenumirus – 
tada
skauda.
Tada skaudžiausia.

Užmigsiu – sapnuose stebės.

Jos persekioja.
Akys.