Kaltė
Šiandien didžiulės, kaip
vandenynas.
Kažkoks beribis, ramus, vos vos
banguojantis.
Jos taikios.
Vakar buvo du akivarai.
Klastingi, juodi, bedugniai.
Taip bijojau įklimpti, nugrimzti.
Nebebūti.
Nusisukau – jos sekė mano žvilgsnį.
Įdėmiai.
Pavirto dviem upėm.
Upės gilios ir ramios kaip
Nemunai.
Geriau nežiūrėt –
visas kaltes nuo gimimo lig vakar jos
plukdė.
Kai virsta dviem blizgančiom ašarom
palikto šuns akyse,
skaidriom,
kaip ta viltis nenumirus –
tada
skauda.
Tada skaudžiausia.
Užmigsiu – sapnuose stebės.
Jos persekioja.
Akys.