Negraži nei išvaizda, nei balsas...
Lizdą man išdraskėte dar pernai.
Kur man dėtis? Kur namus suręsti?
Aš – kranklys. Aš – juodvarnis. Aš – varnas.
Mums tik pasakose atsirado vietos –
Mūsų dvylika vadavo sesė,
O protingas tėvas rudenėjant
Varniukus per plačią upę nešė...
Visos pasakos moralą turi,
Tuo ir baigiasi džiugi tikrovė.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Varnas netiki, ką mato! Žiūri –
Medį su nauju lizdu... nupjovė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2024-04-15 17:55:55
Gi pavasaris, ko taip liūdnai akys mato?
Tokia jau ta tikrovė - rūpi medžio storis, o ne paukštis...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2024-04-14 19:00:06
Labai patiko.
Liūdna, bet stipri emocija.
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-04-14 17:52:23
Kažkaip liūdnai.
Bet negera būt negražiam. Nepelnytai nemylimas.
Negera būt varnu.