Negraži nei išvaizda, nei balsas...
Lizdą man išdraskėte dar pernai.
Kur man dėtis? Kur namus suręsti?
Aš – kranklys. Aš – juodvarnis. Aš – varnas.
Mums tik pasakose atsirado vietos –
Mūsų dvylika vadavo sesė,
O protingas tėvas rudenėjant
Varniukus per plačią upę nešė...
Visos pasakos moralą turi,
Tuo ir baigiasi džiugi tikrovė.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Varnas netiki, ką mato! Žiūri –
Medį su nauju lizdu... nupjovė.