Skendau mudviejų tyloj,
kurios nebuvo.
Tai buvo tik mano tyla
Tavo neištartuose žodžiuose.
Degančias ašaras braukei
švelniais pirštais.
Skausmą laikei delnuose
ir melavai buvimu.
------------------------
Atleidau, kad grįžai
po ilgų nežinios metų.
Ir neprisiminiau, kad
išeidamas nesakei sudie.
Ratas darkart apsisuko –
nesupratai –
nebūsiu eilėje kitų.
Mano švytėjimas
pernelyg skaidrus,
kad parkrisčiau
prie Tavo kojų.