Tol, kol esu,
Kaip Miunhauzenas
Sukuriu prasmę,
Ir už pakarpos ištraukiu save
Iš beprasmybės liūno,
Kuris nuolat man grūmoja
Ir nori praryti.
Sako man: — tavęs nebebus
Ir nebus kam ištraukti.
Bet Marcelijus šypsosi
Dar suteikdamas vilties pažaist su jo sviedinuku...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2024-04-10 08:33:54
Tegul grūmoja kiek nori, tikiu, kad nepraris:)
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2024-04-09 13:43:50
Man patiko :)
Ir prasmingai, ir lyg optimistiškai, bet įskaitau ir sarkazmą. Kaip tik man į nuotaiką.