Tol, kol esu,
Kaip Miunhauzenas
Sukuriu prasmę,
Ir už pakarpos ištraukiu save
Iš beprasmybės liūno,
Kuris nuolat man grūmoja
Ir nori praryti.
Sako man: — tavęs nebebus
Ir nebus kam ištraukti.
Bet Marcelijus šypsosi
Dar suteikdamas vilties pažaist su jo sviedinuku...