Tai Stokholmo, tai Kubos sindromas,
Nebėra kur pasislėpti žemės žmogui,
Ką galėtų pasakyti Ieva ir Adomas,
Kad tikra velniava po dangaus stogu.
Lyg būtume pusiau žmonės, pusiau žvėrys,
Vis dar kovojam ir nepasidalinam grobio,
Žemė vis laukia, kada bus pažadėtas rojus,
Kada visi jos vaikai bus sėjėjais ir artojais.
Per mažai galvojam, per mažai jaučiam,
Per mažai mylim, per daug nekenčiam,
Kaip nugalėti Kubos, Stokholmo sindromą,
Gal reikia kurti naują Ievą ir naują Adomą.
poeta
2024-04-05 08:13:42
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-04-08 09:52:45
Jeigu Jūs viena lyšną kartą nusišypsosite kam nors, tai bus tik lašas vandenyne.
Žmonės kenčia ne tik nuo Kubos ar Stokholmo sindromo, bet ir net 12 skirtingų sindromų yra pavadinti įvairiausių pasaulio miestų vardais? Na, tarkime, egzistuoja „Paryžiaus sindromas“, dažniausiai paveikiantis japonų turistus. Romantiškus jausmus šiam miestui jaučiantys turistai, atvykę pirmą kartą, susiduria su visai kitokia realybe: triukšmingu, purvinoku ir apšiukšlintu miestu, turistams nedraugiškais paryžiečiais – visiška priešingybe jų idealizuojam miestui. Šio sindromo simptomai – nerimo būsena, haliucinacijos kasmet pasireiškia būtent daugiausia japonų turistams. Arba „Venecijos sindromas“, dažniausiai nustatomas vokiečių turistams...
Čia nepadės nei nauja Ieva bei Adomas. Reikia žmonėms didelio sukrėtimo, kad žmonių smegenys sugrįžtų ten, kur joms priklauso būti.
.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2024-04-05 08:42:25
Perfrazuoju: "...Tu ir aš būkim geresni ir Pasaulis šiek tiek pagerės..."