Tai Stokholmo, tai Kubos sindromas,
Nebėra kur pasislėpti žemės žmogui,
Ką galėtų pasakyti Ieva ir Adomas,
Kad tikra velniava po dangaus stogu.
 
Lyg būtume pusiau žmonės, pusiau žvėrys,
Vis dar kovojam ir nepasidalinam grobio,
Žemė vis laukia, kada bus pažadėtas rojus,
Kada visi jos vaikai bus sėjėjais ir artojais.
 
Per mažai galvojam, per mažai jaučiam,
Per mažai mylim, per daug nekenčiam,
Kaip nugalėti Kubos, Stokholmo sindromą,
Gal reikia kurti naują Ievą ir naują  Adomą.