Lietuvoj – žemelėj mano
Dosni moteris gyvena.
Girioj slepiasi namukas,
Rūksta dūmas kaminuko.

Vardas jos gražus – Velykė.
Kai dirvonuos pempės klykia,
Gęsta krosnyje ugnelė,
Ji išsiruošia į kelią.

Pasipuošus šilko rūbais,
Niekam nesirodo, skuba,
Palyda – girios kiškučiai,
Neša dovanas vaikučiams.

Aušros skraistei dar nekilus,
Juos svita aplanko tyliai.
Kur „gūžtelę“ slėpė – randa,
O į ją... margučiai krenta.

Šventąjį Velykų rytą,
Laimė bus neapsakyta,
Vaikai margučius ridens
Ir lyg vieversiai skardens.