Velykų Bobutė
Lietuvoj – žemelėj mano
Dosni moteris gyvena.
Girioj slepiasi namukas,
Rūksta dūmas kaminuko.
Vardas jos gražus – Velykė.
Kai dirvonuos pempės klykia,
Gęsta krosnyje ugnelė,
Ji išsiruošia į kelią.
Pasipuošus šilko rūbais,
Niekam nesirodo, skuba,
Palyda – girios kiškučiai,
Neša dovanas vaikučiams.
Aušros skraistei dar nekilus,
Juos svita aplanko tyliai.
Kur „gūžtelę“ slėpė – randa,
O į ją... margučiai krenta.
Šventąjį Velykų rytą,
Laimė bus neapsakyta,
Vaikai margučius ridens
Ir lyg vieversiai skardens.