Saulė pašoko puodų kaisti,
Regėjau jos veidelį skaistų
Ir tįso dangumi pašvaistė,
Gaisai pakraštėlius apkaišė.
Juodame žemės kilimėly
Snieguolės, galveles pakėlę,
Stebėjosi: kaip anksti kėlė!

Šiluma siaus, gražesnės būsim.
Auksuota dėl visų mūs triūsia.
Ir tuojau pritarė choralas
Paukštelių, daug jiems duota galios,
Ulbėjo, švilpavo ir liejo...
Kiek tik snapeliai išgalėjo
Jie giesmeles, o natos skrido.

Saulelė tik rid, rid, rid, rido...
Dangumi dar džiugiau parito
Ugninį kamuolį ir ryto
Paveikslas tapo toks gražus –
Senus pradžiugino, mažus.
Kalbėjo viens kitam – sulaukėm
Naujos dienos. Švito palaukės,
Daigai į viršų kilt pašoko.
Lašai rasų – kap, kap... nuo stogo,
Tarsi zuikeliai linksmai šoko.

Ir jokio pykčio, jokio pykčio!
Į krislelius gerumo tiško.
Parėmęs smakrą senas klevas
Natas muzikines skaičiavo
Ir pasitelkęs smuiko raktą,
Liepė ranka man mot į taktą.
Bet aš juk – aš, nesivaržiau,
Dainelę linksmą užrašiau –
Saulė pašoko puodų kaisti.