Saulė pašoko puodų kaisti,

Regėjau jos veidelį skaistų

Ir tįso dangumi pašvaistė,

Gaisai pakraštėlius apkaišė.

Juodame žemės kilimėly

Snieguolės, galveles pakėlę,

Stebėjosi: kaip anksti kėlė!



Šiluma siaus, gražesnės būsim.

Auksuota dėl visų mūs triūsia.

Ir tuojau pritarė choralas

Paukštelių, daug jiems duota galios,

Ulbėjo, švilpavo ir liejo...

Kiek tik snapeliai išgalėjo

Jie giesmeles, o natos skrido.



Saulelė tik rid, rid, rid, rido...

Dangumi dar džiugiau parito

Ugninį kamuolį ir ryto

Paveikslas tapo toks gražus –

Senus pradžiugino, mažus.

Kalbėjo viens kitam – sulaukėm

Naujos dienos. Švito palaukės,

Daigai į viršų kilt pašoko.

Lašai rasų – kap, kap... nuo stogo,

Tarsi zuikeliai linksmai šoko.



Ir jokio pykčio, jokio pykčio!

Į krislelius gerumo tiško.

Parėmęs smakrą senas klevas

Natas muzikines skaičiavo

Ir pasitelkęs smuiko raktą,

Liepė ranka man mot į taktą.

Bet aš juk – aš, nesivaržiau,

Dainelę linksmą užrašiau –

Saulė pašoko puodų kaisti.