Ant lelijos – vabaliukas
Blizgantis, tarsi giliukas.
Du sparnai ir šešios kojos,
Tai paskraido, tai ropoja.

Bitės dūzgia, renka medų,
Stebisi: iš kur toks rados?
Koks pas mus jį vedė kelias?
– Lelijinis aš čiuželis, –

Vabaliukas prisistato, –
Gyvenu čia jau daug metų.
– Puk, puku, pūkšt, – ežys, –
Vabalas šis – lapgraužys, –

Bitėms kol paaiškint bando,
Krimst, lelijos grožis genda, –
Kai ruduo ant slenksčio stoja,
Miega žeme apsiklojęs.

Dūzgiančios galveles kaso:
– Kaip gamta jų neišprašo?
Ežys, pagalvojęs, taria:
– Rūpi, kad visiems būt gera.

Stengias, kad kiekvienas vietą
Po melsvu dangum turėtų.
Vabaliukui tai nerūpi,
Žievę – krimst, krimst... koto lupa.

– Koks beširdis lapgraužys! –
Bara bitės ir ežys, –
Ar žolės tau neužtenka?
Juk lelijos lapai – rankos.

Nuo žiedelio vabaliukas
Blizgantis, tarsi giliukas,
Du sparnai ir šešios kojos,
Susigėdęs nuropoja.