Ant lelijos – vabaliukas

Blizgantis, tarsi giliukas.

Du sparnai ir šešios kojos,

Tai paskraido, tai ropoja.



Bitės dūzgia, renka medų,

Stebisi: iš kur toks rados?

Koks pas mus jį vedė kelias?

– Lelijinis aš čiuželis, –



Vabaliukas prisistato, –

Gyvenu čia jau daug metų.

– Puk, puku, pūkšt, – ežys, –

Vabalas šis – lapgraužys, –



Bitėms kol paaiškint bando,

Krimst, lelijos grožis genda, –

Kai ruduo ant slenksčio stoja,

Miega žeme apsiklojęs.



Dūzgiančios galveles kaso:

– Kaip gamta jų neišprašo?

Ežys, pagalvojęs, taria:

– Rūpi, kad visiems būt gera.



Stengias, kad kiekvienas vietą

Po melsvu dangum turėtų.

Vabaliukui tai nerūpi,

Žievę – krimst, krimst... koto lupa.



– Koks beširdis lapgraužys! –

Bara bitės ir ežys, –

Ar žolės tau neužtenka?

Juk lelijos lapai – rankos.



Nuo žiedelio vabaliukas

Blizgantis, tarsi giliukas,

Du sparnai ir šešios kojos,

Susigėdęs nuropoja.