Gaidys skiauterėlę kelia:
– Ku – ka – rie – ku... bust, vištelės! –
Plačiagerklis ardo rytą.
Tad nėra kas joms daryti,
Šuldu, buldu... pliumt nuo laktų
Ritasi, gaidys lyg raktas,
Kuris dieną atgaivina.
Gyvas žadintuvas, žino,
Kada migti, kada kelti.

Į ginčus nėra ko veltis.
Šur, šur, šur... vištos į kiemą,
Ieškos slieko ir ne vieną
Gaidys radęs, padalinęs,
– Ku – ka – rie – kū!.. – skelbs kaimynui, –
Nesiartink, pačios – mano! –
Pulką rūpestingai gano.
Snapas – kietas, sparnas – raibas,
Po kiemelį erdvų laigo.
Skiauterė raudoniu dega,
Ku – ka – rie – kū!.. – ryte spraga.

– Ai, šaunuolis mūs gaidelis! –
Giria jį netgi senelis, –
Tokį būrį pačių turi,
Akylai visas sužiūri.
O gaidys, tarsi suprastų,
Krepšt, pakrepšt... skiedryną kapsto.
– Ku – ka – rie – kū!.. – aižo dieną.
– Generolas – mūsų kiemo. –
Žvilgsniais glostom aš, senelis, –
Vištų pulko gi – karalius!