Gaidys skiauterėlę kelia:

– Ku – ka – rie – ku... bust, vištelės! –

Plačiagerklis ardo rytą.

Tad nėra kas joms daryti,

Šuldu, buldu... pliumt nuo laktų

Ritasi, gaidys lyg raktas,

Kuris dieną atgaivina.

Gyvas žadintuvas, žino,

Kada migti, kada kelti.



Į ginčus nėra ko veltis.

Šur, šur, šur... vištos į kiemą,

Ieškos slieko ir ne vieną

Gaidys radęs, padalinęs,

– Ku – ka – rie – kū!.. – skelbs kaimynui, –

Nesiartink, pačios – mano! –

Pulką rūpestingai gano.

Snapas – kietas, sparnas – raibas,

Po kiemelį erdvų laigo.

Skiauterė raudoniu dega,

Ku – ka – rie – kū!.. – ryte spraga.



– Ai, šaunuolis mūs gaidelis! –

Giria jį netgi senelis, –

Tokį būrį pačių turi,

Akylai visas sužiūri.

O gaidys, tarsi suprastų,

Krepšt, pakrepšt... skiedryną kapsto.

– Ku – ka – rie – kū!.. – aižo dieną.

– Generolas – mūsų kiemo. –

Žvilgsniais glostom aš, senelis, –

Vištų pulko gi – karalius!