Ar beturim jėgų kovot su drakonais,
Rudais, raudonais, tai nematomais,
Jau baigia išgerti visą žmonijos kraują.
Gražiai gražbyliauja, kerta gyvatėmis.
Negailėkim savo turtų ir brangenybių,
Panaudokim juos ilgai ir sunkiai kovai,
Priperėta tiek daug visokių drakoniukų,
Kad net plaukai ant galvos piestu stoja.
Neapsiginsim, tapsim maistu drakonams,
Jie praris mūsų protą, kūną ir smegenis,
Reiks įveikti raudonus, rudus legionus,
Iš žemės kūno ištraukti jų nuodų geluonis.
poeta
2024-02-08 23:30:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2024-02-09 17:24:43
Papildau poeto Bernardo Brazdžionio žodžiais:
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
Tiktai pasaulinio masto katastrofa galėtų pakeisti žmones,