Miglojimai, lynojimai nudrengė patalus pusnynų nuo kalvų,
Ir varnalėšų stabarus lukštenti baigia vėjai.
Sapnai vasario vis dar be spalvų.
Ar berandi, kur tu save padėjai?
Varveklių nosys tįsta nuo stogų –
Lyg tavo lūkesčiai kaip sukčiai pamelavo.
Nekviesk, nelauki – senatve sergu.
Aš – varnalėša ir nebūsiu tavo.
Gal kartą kitą žvilganti šerkšnu
Pasivaidensiu minioje iš tolo.
Sapnai vasario vis dar be spalvų,
Ir nesvajoja niekas panamėj ant suolo.