Sapnai vasario
Miglojimai, lynojimai nudrengė patalus pusnynų nuo kalvų,
Ir varnalėšų stabarus lukštenti baigia vėjai.
Sapnai vasario vis dar be spalvų.
Ar berandi, kur tu save padėjai?
Varveklių nosys tįsta nuo stogų –
Lyg tavo lūkesčiai kaip sukčiai pamelavo.
Nekviesk, nelauki – senatve sergu.
Aš – varnalėša ir nebūsiu tavo.
Gal kartą kitą žvilganti šerkšnu
Pasivaidensiu minioje iš tolo.
Sapnai vasario vis dar be spalvų,
Ir nesvajoja niekas panamėj ant suolo.