Žvilgsnis iš Jonavos į Kupiškį ir atvirkščiai

Aušra klevų
Viršūnėm ritos,
Nuauksino
Bažnyčios langus.
Ir pirmas
Spindulys nukritęs
Į mano lovą
Įsirangė.
 
 
Kiemely suburzgė
Mašinos.
Nutilo liepose
Strazdai...
Aš, Kupiškio
Idilę prisiminęs,
Mačiau, kad
Jonavoj – ne taip.
 
 
Septinta ryto.
Debesys apvytę
Iš lėto yrės
Šiaurės kryptimi.
Ir man atrodė,
Kad pasaulis šitas
Turėtų pasibaigt
Ties Nerimi.


Pro šalį moterys
Skubėjo –
Joms buvo
Nusispjaut į tai,
Kad kažkas verkė,
Kažkur riejos –
Rūpėjo joms
Ne tas visai.
 
 
O laikas skriejo
Begalybėn,
Primindamas, kad
Mes – ne amžinai...
Jaučiau nostalgiją
Kaip ligą:
Kodėl aš čia,
O ne tenai?
Noriūnas

2024-01-30 10:38:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Giaušė

Sukurta: 2024-01-30 22:41:02

Kažkaip pasirodė ilgesingos eilės, nostalgiškos. 

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2024-01-30 14:02:52

Mūsų gyvenimas – tai nenutrūkstanti kelionė, besitęsianti nuo pat gimimo iki mirties. Keičiasi peizažai, žmonės, keičiasi aplinkybės, poreikiai, bet traukinys, mes to norime ar nenorime, mus veža vis tolyn ir tolyn. 

Kartais laimė ateina pas žmogų akimirksniu, kaip meteoro šviesa. Ji spindi gražiom spalvom, nutvieskia žemę ir dangų, o paskui virsta paprastu akmeniu.