Aušra klevų
Viršūnėm ritos,
Nuauksino
Bažnyčios langus.
Ir pirmas
Spindulys nukritęs
Į mano lovą
Įsirangė.
 
 
Kiemely suburzgė
Mašinos.
Nutilo liepose
Strazdai...
Aš, Kupiškio
Idilę prisiminęs,
Mačiau, kad
Jonavoj – ne taip.
 
 
Septinta ryto.
Debesys apvytę
Iš lėto yrės
Šiaurės kryptimi.
Ir man atrodė,
Kad pasaulis šitas
Turėtų pasibaigt
Ties Nerimi.


Pro šalį moterys
Skubėjo –
Joms buvo
Nusispjaut į tai,
Kad kažkas verkė,
Kažkur riejos –
Rūpėjo joms
Ne tas visai.
 
 
O laikas skriejo
Begalybėn,
Primindamas, kad
Mes – ne amžinai...
Jaučiau nostalgiją
Kaip ligą:
Kodėl aš čia,
O ne tenai?