Vasaros kaimo idilė
Per vasarą
Aš kaime gyvenu,
Miegot einu į daržinę
Ant šieno,
Skaitau Jeseniną,
Žvejot einu,
Geriu ką tik
Pamelžtą pieną.
Ši vasara
Kaip niekad nuostabi,
Tik naktimis
Lietus prabėga.
Vos brėkšta rytas
Už kalvos,
Gaidys pažadina
Iš miego.
Kai tris kartus
Sugieda jis –
Netenka nakties
Burtai galios.
Užsimiegojęs,
Nerangus
Iš būdos išlenda
Šunelis.
Jaunutė
Šeimininkė tuoj
Į kiemą
Pusnuogė išeina
Su kibiru
Ir skepeta balta –
Jai iš paskos –
Kačiukas rainas.
Švelnia ranka
Žalmargę glosto,
Ta lyžteli –
Atsidėkoja,
Ir pieno čiurkšlės
Fontanu
Į šonus kibiro
Sugroja.
Palikę inkilus
Špokai
Bėgioja lysvėmis
Kopūstų,
O aš klausausi
Ir stebiu,
Kaip kaimas
Pradeda pabusti.
2021 06 22
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2023-12-28 11:30:09
Ideali vasaros kaimo idilė, primenanti vaikystę, jaunystę...
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-12-22 22:48:00
Poeto nupiešta vasaros kaimo idilė tokia kerinti, kad tik gyvenk ir žvenk. Viena sąlyga, jei nereikia dirbti, t.y. daržų ravėti, žalmargei nereikia pašaro žiemai ruošti, nes žalmargė vietoje pieno, suraitys iš spenių špygą, jei negaus ėsti.
Prisiminiau vieną nuotykį. Mama savaitei išvažiavo ir paprašė manęs karvę pamelžti. Likau viena, nuobodu. Vakare pasiėmusi kibirą, atsitupiau prie karvės ir pamačiau katiną šalia manęs tupintį ir laukianti pienelio. Nutaikiau spenį į katino snukutį ir švirkštelėjau. Katinas išsigandęs, šastelėjo į šoną. tada jį pamatė karvė ir atsivėdėjusi tvojo su kanopa tiesiai man į kaktą. Pajaučiau, kad atbula skrendu. Gerai, kad stipriai nesusižeidžiau. Gavau pamoką, kad karvės asmenyje neieškočiau žaidimams draugės.