Keistais pavidalais į gruodžio prieblandas įsmilksta ilgesys -
Kur bedairais, regi pavidalą žmogaus ar angelo, ar paukščio.
Tyli. Lyg abejoji, lyg matuoji, ar dar esi, ar jau nesi?
Nejau jėgų per maža, kad save iš raisto traukčiau?
Gėriuosi gurgždančia ir viską dengiančia siegyno drobule -
Lyg man ją klojo angelas, žmogus ar paukštis.
O kur namai? Jeigu atgal negrįšiu, ar kas pasiges?
Tiek jau to raisto - ašara tarp raukšlių.
Gyvieji vandenys... Sula, rasojanti aistra..
Net nusotabu, kaip jaukėsi many kadais stichijos.
Keisti pavidalai iš gruodžio prieblandos, kuriuos sunku suprast,
Visai šalia. Tad ilgesys nesopa. Gal užgijo?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-12-06 16:36:03
Sakoma, kad netgi mums miegant mūsų ilgesys nemiega. „Tai ir yra, kas mes esame“. Mes esame ilgesys. Tai ir yra žmogaus sielos esmė, mūsų egzistencijos paslaptis. Neįmanoma nuveikti gyvenime nieko didingo be jo. Be ilgesio nebuvo sukurta nei viena simfonija, nebuvo įkoptas nei vienas kalnas, nebuvo sukovota nei viena kova ar išlaikyta meilė. Būtent ilgesys stumia mus ieškoti gyvenimo, kurio mes trokštame. Jei tik klausysime jo, mūsų ilgesys išgelbės mus nuo sielos pražūties, savo širdies paaukojimo ant nuostatos „tebūnie kaip yra“ altoriaus.
Turbūt susigyvenot su ilgesiu, todėl nebeskauda.