Keistais pavidalais į gruodžio prieblandas įsmilksta ilgesys -
Kur bedairais, regi pavidalą žmogaus ar angelo, ar paukščio.
Tyli. Lyg abejoji, lyg matuoji, ar dar esi, ar jau nesi?
Nejau jėgų per maža, kad save iš raisto traukčiau?
Gėriuosi gurgždančia ir viską dengiančia siegyno drobule -
Lyg man ją klojo angelas, žmogus ar paukštis.
O kur namai? Jeigu atgal negrįšiu, ar kas pasiges?
Tiek jau to raisto - ašara tarp raukšlių.
Gyvieji vandenys... Sula, rasojanti aistra..
Net nusotabu, kaip jaukėsi many kadais stichijos.
Keisti pavidalai iš gruodžio prieblandos, kuriuos sunku suprast,
Visai šalia. Tad ilgesys nesopa. Gal užgijo?..