Ankstų rytą pro medžius – Saulė.
Ankstų rytą – šūvių salvė.
O tu stovi prie medžio žvelgi į Saulę –
Šautuvas, lyg mirtis, tavo saujoj.

Dvi akis, žvelgiančias į Saulę
Dvivamzdis pakeitė į baimę,
Kurią gali paskleist po Saule,
Nuo kurios niekas neapsaugos.

Ir kaip smagu gyvent po Saule,
Kai turi tokią jėgą saujoj.
Ir kai gali valdyt nors ir ne Saulę,
Bet tiek daug vaikštančių po Saule.

Medžiai, virš medžių Saulė.
Šautuvas šaukia nelaimė !
Šautuvas, giedantis baimę –
Šautuvas taikos į Saulę !

Ir tiktai spengiančios tylos gėla
Prie tavo kūno prisiglaudžia –
Jai sieloj vietos nebėra
Ir ji nutilus gaudžia gaudžia.

Ir ši tyla, sustingus ausyse,
Nenorinti vienatvėje palikti,
O ten, kažkur, toli tyli daina
Galbūt kažkam suteiks mažytę viltį.

Ir gal kažkas neatsikels,
Ir jau kažko nedžiugins rytas.
Tik gal kas tyliai pasimels
Už šautuvo dar nepraeitas brydes.