Aš buvau vienišas. Ir Ji
Pleveno kaip kamaroj žvakė.
Draugų ir draugių apsupty
Mes niekad niekam nesisakėm,
Kad susitinkame abu
Kasdien bažnyčioje ant viškų,
Kad tarp davatkų ir stabų
Bučiuodavau jos veidą blyškų.
Kad mylimės ne kaip kiti,
O lyjant parke ant suoliuko,
Kad esame labai arti
Nuo to, ko taip labai abiem mums trūko...
Aš buvau vienišas. Ir ji
Pleveno kaip kamaroj žvakė,
Kol kartą gatvės šurmuly
Nuo vyro Jos gavau į akį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): žemaitukė
Sukurta: 2024-03-05 21:38:52
Na, o šitą eilėraštį aš atsiminsiu visą gyvenimą. :)
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2023-11-02 09:49:57
Romanso dvasia.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2023-10-31 21:51:22
Kol kartą gatvės šurmuly
Nuo vyro Jos gavau į akį.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2023-10-28 13:12:35
Prajuokinote, oi prajuokinote... Kokie nekaltučiai, šventi...
Tai negi po to „susitikimo" gatvėje viskas dingo? Reikėtų
tęsinio. Sėkmės!
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-10-28 12:49:23
Nuo seno žinoma, kad meilė reikalauja kančių. Taip pat visi žino, kad kenčiantiems – dangus. Reiškia Jus priartino prie dangaus vartų.