Dangum iš lėto rieda saulė,
O nuo blakstienų jos – šešėliai
Nudažo atspalviais iš naujo,
Paleisdami po dažo strėlę.
Virš kopų vėjas pilsto smėlį
Lyg pajūrio berniukas mažas,
Vėsus vanduo rankas užgėlė,
Sūraus vandens ant veido lašas.
Tai jūra glosto mano veidą,
Kai vasaroj paskendę mintys.
Stebiu rudenę saulės laidą,
Lietaus lašeliais padabintą.
Dabar ruduo tarsi karalius –
Dosnus jis įspūdžiais didingais.
Į gintarinę jūros salę
Įleidžia spindulius per smilgas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2023-10-09 14:37:40
Eilėraštis – marinistinės poetinės tapybos pavyzdys, deklaruojantis grožio poetiką peizažinėje lyrikoje.
Atrodo, ne skaitai, o vaikštinėji ir mėgaujiesi rudens vakaro pajūrio stebuklu, atveriančiu jūros gintarinį grožį. Autorė ne tik stebi jūros vakarinio peizažo spalvų žaismą, bet ir meistriškai įvaldytomis metaforinėmis poezijos priemonėmis kalba apie savo pojūčius ir išgyvenimus, apie nostalgišką vasaros prisiminimą. Gaila, kad čia vidinis autorės dialogas su peizažu nutrūksta.
Poetė drąsiai modifikuoja poetinio žodžio struktūrą, suteikdama jam savitą formą, atliepiančią eilėraščio nuotaiką, temą, rimų sąskambį.
Puikus kūrinys, prasmingesnis ir turiningesnis nei daina. Linkiu kūrybinės sėkmės.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-10-03 14:16:39
Graži daina, kaip ir ruduo.