Rugsėjo vakaro raudonis,
Grakščiai išlietas akvarelėm,
Gyvybe akyse liepsnoja,
Į dangų aitvarai pakėlė.
 
Lyg iš svajingo paukščio skrydžio
Regi raukšles bangų ir kopų,
Kruopelė laisvės sielą gydo,
O suvaržytam žmogui – sopa.
 
Vėl susitikom, miela jūra,
Draugiją šildo giedros dienos,
Tiktai rytai, rūkais paniurę,
Nutinka rudenį kiekvieną.
 
Greit negandas užpusto vėjai,
Vanduo skalauti nepailsta,
Čia užsimiršt trumpam skubėjau,
Pušų ir smėlio pasiilgęs.