Kodai

Kažkokie keisti kodai
kažkokios programos
manęs vis nepaleidżia iš pragaro
turiu atidirbt jame už save ir už kitus
garantijos tiktai kad kuras nesibaigs
nes kūnas negali pasisotinti kūnu
nes esam prakeiktieji ir apaštalai
patys savo nuodèmes sau atleidžiam

nežinom kur dėtis tai ir atleidżiam
kad bent kiek mažiau skaudètų
o paskui bus poilsis
amžinas poilsis
kapinaitès ir negimę kūdikiai
sieliūkštès plaukiančios dangumi
kaip sieliai upèmis
Dangus susimaišo su kraujo raudoniu
grožisi žmonės kūryba dieviško proto
grožisi degančia saule tviskančiais atspalviais kraujo
išdegintais dykumų plotais
šiąnakt nesudėjau bluosto
ir akių neužmerkiau
iš ryto reiks ropštis pas išganytoją į ausį
maldausiu dar dienelę pabūt dar pakentėt
bent truputį
šioj amžino skausmo žemelėj
gyventi
Gediminaičių disnastija

2023-08-24 23:22:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2023-08-29 16:39:30

Viskas turi prasmę, viskas yra svarbu, kol žemė po kojom, o dangus – virš galvos. Kai taip nebus, bus kitaip, bet kol esame čia, tai ne mūsų žinioje. Patiko užfiksuota būsena ir jausena. Tos ribinės visad klampios.

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2023-08-25 08:16:20

Visiems aktualus kūrinys.
Galbūt nuodėmes mes neteisingai vadiname, gal tai yra tiktai klaidos. Klaidas daro visi be išimties. Niekas nėra apsaugotas nuo klaidų.
Pragarą žemėje įkūrė žmonės, įpratę plėsti valdas prie ežerų, jūros ir kitų vaizdingesnių vietovių. Bijo, kad anot V, Žilinskaitės jiems pragare vietos neliks, tai iš paskutiniųjų stengiasi išplėsti pragarą žemėje.
           Žmogaus golgota
Veltui jūsų giesmės, girios paukščiai,
niekas jų mirties nakty nesiklausys,
veltui, debesys, jūs dengiat dangų aukštą,
veltui, eglės, jūsų žalias šlamesys …

Iš dangaus ne tavo, saule, ugnys liejas
ir ne jūsų, mažos žvaigždės, spinduliai
į namus, į kūdikius, bažnyčias ir alėjas,
į senų dienų Rūpintojėlį pakelėj.
Skyla uolos ir granito sienos trupa,
ir kaip lapas dreba žemė nebylė,
nepravers ji skausmo skundui lūpų
ir nesulaikys tavęs, žmogau, mirties kely.
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.
Brazdžionis