Savo takais


Nužydėjusių pievų milu kam dangstyti cukrėjančią būtį?
Nesakyk, jog ruduo ryškiu įdagu ženklina mus.
Protas drumsčiasi tiek, jog užsigeidžiam duonos be plutos
Ir keiksnojam tada, kai nukrinta dangus kaip lietus.
Bet graudžiausia juk tai, kad krentu aš pro tavo tarpupirščius,
Kad susemt negali ir tuštėja tavieji delnai.
Na, o aš nematau, kaip nuo verksmo įskaudintas krūpčioji,
O žadėtas kadais AMŽINAI nektaru plūs labai laikinai.
Gūžiamės odos maišuos be pagundos viens kitą atsegti,
Išpažinti aistras, kokios blėsta iš kraujo sapnų.
Einam savo takais į gilėjančią pilką senatvę,
Bet išalkę būties – pacukruotos, vienodai abu.
Nijolena

2023-08-17 08:25:12

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2023-08-20 22:01:43

Nepaisydami metų bėgimo, galime išvengti senatvės. Tai daryti nereikia stengtis atrodyti „ne pagal metus“, t. y. jaunai,nes tai tik jaunystės iliuziją, neapsauganti nuo senatvės. Kiek būsime jauni, priklauso tik nuo mūsų pačių, jei stengsimės būti kitiems naudingi, Jei su dėkingumu priimsime mums duotus metus, nesijausime seni. Maža to, nepaisydami amžiaus ir spinduliuodami žmogišką šilumą, pozityvumą, viltį, gyvensime vaisingai besiskleidžiantį gyvenimą, tai įkvėpsime tai daryti ir kitus.

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2023-08-17 14:03:35

Suskaičiau ir šiurpukais sugėriau išgyventus Jūsų lyrinio herojaus  būties jausmus...  Ačiū