Nužydėjusių pievų milu kam dangstyti cukrėjančią būtį?
Nesakyk, jog ruduo ryškiu įdagu ženklina mus.
Protas drumsčiasi tiek, jog užsigeidžiam duonos be plutos
Ir keiksnojam tada, kai nukrinta dangus kaip lietus.
Bet graudžiausia juk tai, kad krentu aš pro tavo tarpupirščius,
Kad susemt negali ir tuštėja tavieji delnai.
Na, o aš nematau, kaip nuo verksmo įskaudintas krūpčioji,
O žadėtas kadais AMŽINAI nektaru plūs labai laikinai.
Gūžiamės odos maišuos be pagundos viens kitą atsegti,
Išpažinti aistras, kokios blėsta iš kraujo sapnų.
Einam savo takais į gilėjančią pilką senatvę,
Bet išalkę būties – pacukruotos, vienodai abu.