išdžiūvo šulinys, o liepa krito
ne nuo sausros, o nuo galingo pjūklo.
Ir liko tuščias kibiras – svirtis supuvo
gimtinės laukuose ant pūdymo arimo.
Jau nebėra miškelio anei pelenėlių,
seniai raiba gegulė jau kažkur išskrido.
Prisėdau ant akmens kaip kažkada sėdėjau –
jau į namus ruduo pergreit atėjo.
Tik debesų laivai per platų platų dangų
mane vaikystėn burėm atlydėjo.
Dar vis matau tave su puokšte rugiagėlių
kviečių lauke kaip savo Motinėlę.
Medis
2023-08-14 10:41:23
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2023-08-14 16:26:58
Kiek daug mūsų gyvenimuose nostalgijos...
Vartotojas (-a): Žiemgalos Bitė
Sukurta: 2023-08-14 12:59:55
Labai jaukus eilėraštis. Metams taip greitai bėgant, vis dažniau grįžtame kur gardžiau kvepėjo gėlės, šulinio vanduo buvo skanesnis, jausmai tyresni. AČIŪ.