išdžiūvo šulinys, o liepa krito
ne nuo sausros, o nuo galingo pjūklo.
Ir liko tuščias kibiras – svirtis supuvo
gimtinės laukuose ant pūdymo arimo.
Jau nebėra miškelio anei pelenėlių,
seniai raiba gegulė jau kažkur išskrido.
Prisėdau ant akmens kaip kažkada sėdėjau –
jau į namus ruduo pergreit atėjo.
Tik debesų laivai per platų platų dangų
mane vaikystėn burėm atlydėjo.
Dar vis matau tave su puokšte rugiagėlių
kviečių lauke kaip savo Motinėlę.
Medis
2023-08-14 10:41:23
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2023-08-14 16:26:58
Kiek daug mūsų gyvenimuose nostalgijos...
Vartotojas (-a): Žiemgalos Bitė
Sukurta: 2023-08-14 12:59:55
Labai jaukus eilėraštis. Metams taip greitai bėgant, vis dažniau grįžtame kur gardžiau kvepėjo gėlės, šulinio vanduo buvo skanesnis, jausmai tyresni. AČIŪ.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-08-14 11:45:29
Labai mielas kūrinys apie vaikystę.
Pats geriausias kelias žmonėms, prikaupusiems per daug neigiamų emocijų, tiesiog prisiminti, kas buvo vaikystėje. Nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų prisiminimų. Kažkaip tada visi mokėjo džiaugtis.