išdžiūvo šulinys, o liepa krito
ne nuo sausros, o nuo galingo pjūklo.
Ir liko tuščias kibiras – svirtis supuvo
gimtinės laukuose ant pūdymo arimo.

Jau nebėra miškelio anei pelenėlių,
seniai raiba gegulė jau kažkur išskrido.
Prisėdau ant akmens kaip kažkada sėdėjau –
jau į namus ruduo pergreit atėjo.

Tik debesų laivai per platų platų dangų
mane vaikystėn  burėm atlydėjo.
Dar vis matau tave su puokšte rugiagėlių
kviečių lauke kaip savo Motinėlę.