paniręs aš
į vakaro slaptingą tylą,
per žemę tartum neregys einu,
ir težinau, kad mielą myliu,
be jos aš būti negaliu,
be skliauto mėlio negaliu
ir negaliu be dangiškos žydrynės,
atnešiu mielai daug gėlių,
jos žvilgsnis – lino žiedas grynas,
tedvelkia vėju ir laukais,
teprimena ši puokštė jai vaikystę,
bet tu šį mirksnį pajutai,
kaip šypsnis jos
ir kaip ši puokštė ėmė vysti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2023-08-06 07:40:53
Meilė yra ta jėga, kuri žmones jungia vienas su kitu, su aplinka, pasauliu ir Visatos Kūrėju. Vaikystės ilgesys niekada nepalieka. Vėjo, laikų ir gėlių įtaiga būna stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo ir niekas negali nuo jo apsiginti...
https://www.youtube.com/watch?v=1PfLqnWEBA4