paniręs aš
į vakaro slaptingą tylą,
per žemę tartum neregys einu,
ir težinau, kad mielą myliu,
be jos aš būti negaliu,
be skliauto mėlio negaliu
ir negaliu be dangiškos žydrynės,
atnešiu mielai daug gėlių,
jos žvilgsnis – lino žiedas grynas,
tedvelkia vėju ir laukais,
teprimena ši puokštė jai vaikystę,
bet tu šį mirksnį pajutai,
kaip šypsnis jos
ir kaip ši puokštė ėmė vysti...