Ryškėja nuogos tiesos pabariuos,
Kad spalvos keičiasi, į sėklas laikas užsidaro.
Kažkiek liūdžiu, tačiau kažkiek gėriuos,
Kad be finalo rytmetinės žaros,
Nes čirpia džiugesį nauja jaunų vada –
Į indą kitą jau supiltas kraujas,
Kol kas pilna aguonos kamara,
Tik vėjas draiko skiautes, ką ji džiaustė.
Rytoj nerasiu pokylio ženklų –
Midus išgertas, taurės sudaužytos,
Tačiau be ašarų, su šypsena velku
Iš striuko sapno rūpestį į rytą,
Nes ten atgulus glostyta vaga,
Visų gėrybių dar neatidavus,
Tenai aguonos nurengta tiesa
Taip, kaip ir aš, aistras išplevėsavus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-07-31 18:53:54
Iš kūrinio jaučiasi žmogų veikianti meninė jėga,
Reikia ramiai pamiršti savo praeitį. Juk jos jau nebėra. Reikia išlaisvinti savo širdį nuo jausmų ir negadinti jais šiandienos. Geriau jau būti savo praeities draugu, o ne įkaitu ir prisiminti, kad į tą patį tekantį vandenį antrą kartą negalima įbristi...