Ryškėja nuogos tiesos pabariuos,
Kad spalvos keičiasi, į sėklas laikas užsidaro.
Kažkiek liūdžiu, tačiau kažkiek gėriuos,
Kad be finalo rytmetinės žaros,
Nes čirpia džiugesį nauja jaunų vada –
Į indą kitą jau supiltas kraujas,
Kol kas pilna aguonos kamara,
Tik vėjas draiko skiautes, ką ji džiaustė.
Rytoj nerasiu pokylio ženklų –
Midus išgertas, taurės sudaužytos,
Tačiau be ašarų, su šypsena velku
Iš striuko sapno rūpestį į rytą,
Nes ten atgulus glostyta vaga,
Visų gėrybių dar neatidavus,
Tenai aguonos nurengta tiesa
Taip, kaip ir aš, aistras išplevėsavus.