Bučiuoju
Man atleisk
mano žodį, dangau,
jis kaip titnagas
išskelia ugnį,
ko bijoti
galiu aš daugiau,
jei ne grėsmę
žadančių būgnų,
į gyvenimą kviesti
ir šaukti prašau,
mano žodi,
ir mažą ir didelį,
ir ant žemės žalios
savimi užrašau,
kad bučiuoju karštai ją
ir myliu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-06-11 17:23:12
Jausminga lyrika.
Širdis gali būti atstumta, bet mylėti ji niekados nepaliaus, nežiūrint į tai, kad už meilę tenka mokėti išsiskyrimo skausmu.