Man atleisk
mano žodį, dangau,
jis kaip titnagas
išskelia ugnį,
ko bijoti
galiu aš daugiau,
jei ne grėsmę
žadančių būgnų,
į gyvenimą kviesti
ir šaukti prašau,
mano žodi,
ir mažą ir didelį,
ir ant žemės žalios
savimi užrašau,
kad bučiuoju karštai ją
ir myliu.