Savimi trumpam pabūkim -
Nusimeskim spalvotą kaukę,
Patylėkim, vaško žvakę uždegę,
Mintis klaidžioti laukais paleiskim.
Kai metų akmenų vis daugėja,
Kai gyvenimo kelias vis statesnis darosi -
Atmintis į tiesų brūkšnį susilieja,
Nebežinai kiek avių sapne ganosi.
Ir negali atskirti dienų po vakar -
Gal viskas tik dar atsitiks ryte...
Būna ilgų vakarų, kai „nesirašo“,
Nors minčių pilnutėlė galva.
Taip norisi atsigerti skaidrios rasos,
Kai ievos pabunda žydėjimui –
Ievų žiedai prisipildo gaivos,
Sklinda kvapas rasa išlašėdamas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2023-05-16 12:33:47
,,Sklinda kvapas rasa išlašėdamas...'' .... kiek daug pasakyta
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2023-05-10 16:56:16
Pabūkim, mieloji, pabūkim savimi. Miela skaityti.
O į moderatorės komentarą galiu atsakyti taip:
kiekvienam savo , prieš mano langus ant upelio
kranto - ieva iki dangaus ...didžiulė balta pusnis...
Jei neskaniai kvepia galima džiaugtis iš tolo
(skinti nebūtina). Rožės irgi su spygliais, bet nuo
to neprastesnės.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-05-09 23:20:25
Mielas eiliukas.
Na jau ne,jokios ievų žiedų gaivos niekada gyvenimą nejaučiau, nes, nors ir trumpai, pabuvusi prie žydinčių ievų, pradėdavo žiauriai galvą skaudėti (panašu būdavo į apsinuodijimą), nors žiedadulkėms nesu alergiška.