Savimi trumpam pabūkim -
Nusimeskim spalvotą kaukę,
Patylėkim, vaško žvakę uždegę,
Mintis klaidžioti laukais paleiskim.
Kai metų akmenų vis daugėja,
Kai gyvenimo kelias vis statesnis darosi -
Atmintis į tiesų brūkšnį susilieja,
Nebežinai kiek avių sapne ganosi.
Ir negali atskirti dienų po vakar -
Gal viskas tik dar atsitiks ryte...
Būna ilgų vakarų, kai „nesirašo“,
Nors minčių pilnutėlė galva.
Taip norisi atsigerti skaidrios rasos,
Kai ievos pabunda žydėjimui –
Ievų žiedai prisipildo gaivos,
Sklinda kvapas rasa išlašėdamas...