Nesimato takelio, tik brydė,
kurią per rugius kadaise išmynėm.
Palei griovelį smilgos kasas susipynė,
pakvipusias ramunėlėm,
išdžiūvusiais kmynais.

Baltamarškinių beržų svyra  šakos,
tarp liepos žiedų dūzgia  bitės.
O vakarais lakštutės iš gailesčio suokia  –

gegulė iškukavo kiek dar liko metų...

Ir taip sopulingai – graudu pasidaro,
vieškelio dulkės užlipdė gerkles.
Prie tėvų kapų sukalbėję maldą,
išskrisime  kaip paukščiai
ir /ne/sugrįšim.