Nesimato takelio, tik brydė,
kurią per rugius kadaise išmynėm.
Palei griovelį smilgos kasas susipynė,
pakvipusias ramunėlėm,
išdžiūvusiais kmynais.
Baltamarškinių beržų svyra šakos,
tarp liepos žiedų dūzgia bitės.
O vakarais lakštutės iš gailesčio suokia –
gegulė iškukavo kiek dar liko metų...
Ir taip sopulingai – graudu pasidaro,
vieškelio dulkės užlipdė gerkles.
Prie tėvų kapų sukalbėję maldą,
išskrisime kaip paukščiai
ir /ne/sugrįšim.
Medis
2023-04-29 07:48:08
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2023-04-30 14:54:43
Likimui neįdomu, kad žmogaus siela rauda, o to likimo režisieriai yra nesuskaičiuojami.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2023-04-29 18:58:26
Sugraudinai... Visada pagalvoju apie gimtas vietas ir kuo toliau, tuo dažniau...
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-04-29 09:17:06
Poeto kūrinyje ryškiai atsispindi gyvenimo tikrovė ir nerimas.
Kodėl likimas diktuoja žmogui savo sąlygas? Neaišku. Žmogus pakliuvęs į neišvengiamą situaciją, pradeda blaškytis, stengdamasis patekti į šviesą, tarsi paukštis patekęs į tinklą, kuris norėdamas ištrūkti į laisvę, blaškosi tol, kol netenka jėgų. Besiblaškant, daromos klaidos. Kuo daugiau blaškomasi, tuo mažiau galimybių pasiekti trokštamą tikslą, net jeigu ir pavyksta ištaisyti vieną kitą klaidą, tačiau daugumoje būna jau per vėlu. Likimui neįdomu, kad žmogaus siela rauda.