Nesimato takelio, tik brydė,
kurią per rugius kadaise išmynėm.
Palei griovelį smilgos kasas susipynė,
pakvipusias ramunėlėm,
išdžiūvusiais kmynais.
Baltamarškinių beržų svyra šakos,
tarp liepos žiedų dūzgia bitės.
O vakarais lakštutės iš gailesčio suokia –
gegulė iškukavo kiek dar liko metų...
Ir taip sopulingai – graudu pasidaro,
vieškelio dulkės užlipdė gerkles.
Prie tėvų kapų sukalbėję maldą,
išskrisime kaip paukščiai
ir /ne/sugrįšim.