Nebedainuosiu jau daugiau dainų,
nutrūko balso stygos.
Pražydo svėrės ant laukų,
kuriuos kadais mylėjau.
Tik vieversys aukštai danguj,
vis dar skardena giesmę.
Neliko tako, nei namų,
o šulinys išseko...
Prisėdu ant vienintelio akmens,
prie jo dar kryžius čia stovėjo.
Tik debesys aukštai balti
mane vaikystėn atlydėjo.
Medis
2023-04-28 07:39:15
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2023-04-30 14:57:01
Taip, mūsų akys mums dažnai meluoja
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-04-28 15:35:54
Širdies rauda, kuri sminga į daugelio žmonių širdis.
Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi esame kilę. Saugokim, ją kaip galim, kadangi vaikystė yra vertybė, kuri mums padeda džiaugtis tuo, ką turime ir visa tai įvertinti. Išsaugokim nors dalelę tos žemės savo širdyse, nes matyti galima tik širdimi todėl, kad svarbiausi dalykai akimis nematomi.