Vizija I
Nebedainuosiu jau daugiau dainų,
nutrūko balso stygos.
Pražydo svėrės ant laukų,
kuriuos kadais mylėjau.
Tik vieversys aukštai danguj,
vis dar skardena giesmę.
Neliko tako, nei namų,
o šulinys išseko...
Prisėdu ant vienintelio akmens,
prie jo dar kryžius čia stovėjo.
Tik debesys aukštai balti
mane vaikystėn atlydėjo.