Kaip dykuma


Neleidau sau tavęs pamiršt, kaip dykuma pamiršta lietų.
Štai vėjas išnešioja smiltis iki keliauti ima kopos
Per išbergždėjusias dienas, kai mes viens kito nepalietę,
Nepripažįstam patys sau, kaip velniškai vienatvę sopa.
Aš užpučiau savy liepsnas, kad tau žaltvykslės nepriminčiau –
Neįvyliočiau lyg į raistą į gelmę nemigo naktų.
Apsimetu, jog negirdžiu, kaip vėjas ten, už lango inkščia,
Nors kraujas gyslose suklūsta lyg sudvejojęs – gal tai tu?
Ak, šventas mano Ilgesy, jausmai suplyšę nerandėja,
Tiktai iš būto Rojaus sodo Skaistyklą gauna dar gyvi.
Neleidžiu sau tave pamiršt – meldžiuos, kviečiu glamonę vėjo,
Nes tu manęs, deja, atminti nebegali, nebegali...
Nijolena

2023-03-16 06:43:26

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2023-03-20 10:29:13

Dažniausiai prisiminimai būna gražesni, nei buvusi realybė... Ir tai labai gerai, mažiau priekaištų sau ir graužaties...

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2023-03-16 11:16:36

Praeitis nuneša viską  ir  džiaugsmą ir, ir ašaras, bet niekad neišblaško širdies atminimų.

Nurimo gatvė, negirdėt nė balso
Aš veltui šypsnių ieškau  - nerandu.
į Tavo sapną tyliai pasibelsiu
Ir visą naktį būsime kartu.