Neleidau sau tavęs pamiršt, kaip dykuma pamiršta lietų.
Štai vėjas išnešioja smiltis iki keliauti ima kopos
Per išbergždėjusias dienas, kai mes viens kito nepalietę,
Nepripažįstam patys sau, kaip velniškai vienatvę sopa.
Aš užpučiau savy liepsnas, kad tau žaltvykslės nepriminčiau –
Neįvyliočiau lyg į raistą į gelmę nemigo naktų.
Apsimetu, jog negirdžiu, kaip vėjas ten, už lango inkščia,
Nors kraujas gyslose suklūsta lyg sudvejojęs – gal tai tu?
Ak, šventas mano Ilgesy, jausmai suplyšę nerandėja,
Tiktai iš būto Rojaus sodo Skaistyklą gauna dar gyvi.
Neleidžiu sau tave pamiršt – meldžiuos, kviečiu glamonę vėjo,
Nes tu manęs, deja, atminti nebegali, nebegali...